nuodninkas

nuõdninkas (-nykas; RtŽ), -ė smob. (1) Ds, Pl žr. nuodininkas: Nuodnyku Šmukštarą kaimo moterėlės pravardžiavo už tai, kad jis mokėjo užkalbėti gyvatės įkandimą, mokėjo pamėgdžioti pelėdas A.Vien. Kiti sakosi esą nuodnykais (žavėtojais) ir moką šnibždėdami kokius tenai žodžius atatolinti nuo jo kokią nelaimę A.Baran. Seniaĩ jau šnekėdavo eisiant ant nuõdnyką Sb. Mano paršiuką kas panuodijo. – Eik pas didesnį nuodnyką, gal pagydys Ėr. Broliai ir seserys rėkė: neik, ba nuõdnykas Mžš. Gaidžiam pragydus, nuõdnykės nulėkė BM206.